Kodėl Lietuvoje nėra komiksų kultūros?

Komiksų kultūra Lietuvoje vargiai egzistuoja. Žinoma, kaip ir bet kuris kitas kultūrinis reiškinys, kuris yra neprigijęs Lietuvoje, tačiau populiarus likusiame (dažniausiai Vakarų) pasaulyje, komiksų kultūra pasižymi menkais atsidavusių žmonių būreliais. Tačiau šių „komiksistų“ grupelių, kurios išties domisi ir kultivuoja tikrą komiksų kultūrą – domisi naujausiais kokybiškais leidiniais, stebi žinomų ir dar tik pradedančių autorių kūrybą, skaito su tematika susijusius straipsnius, diskutuoja ir t.t. – nepakanka, kad būtų galima teigti, jog Lietuvoje jau egzistuoja komiksų kultūra. Tam paprasčiausiai trūksta kritinės skaitovų masės.

Svarstydami, kodėl gi Lietuvoje nėra komiksų kultūros, šie entuziastai pateikia kelis rimtus ir jau spėjusius įsitvirtinti argumentus. Pirmas iš jų – okupacija. Jeigu Lietuva nebūtų okupuota Sovietų Sąjungos, tuomet vakarietiškos mados, o tuo pačiu ir komiksai, būtų savaime „atėję“ ir prigiję Lietuvoje. Taip aiškinama daug Lietuvoje neprigijusių kultūrinių reiškinių. Argumentas stiprus, bet aiškinantis situaciją ganėtinai abstrakčiai. Žinoma, sovietinė cenzūra ir propaganda vakarų pasaulio atžvilgiu smarkiai apribojo galimybes vystytis komiksams, tačiau teigti, jog bandymų nebūta irgi negalima (nuoroda). Tai dar kartą parodo, jog argumentas turi spekuliacinį pobūdį – kas būtų jeigu būtų. Panašiai galima teigti ir štai ką: jeigu Abiejų Tautų Respublika nebūtų padalinta, veikiausiai jos menininkai, perėmę vakarietiškus kanonus būtų kūrę litografijas su tekstine informacija, kas būtų davę pradžią potencialiam lietuviškam komiksui. Ir viena ir kita yra spekuliacija istorija, tiesiog sovietinė praeitis yra ne tokia sena, todėl su ja ir ieškome tiesioginių sąsajų. Taigi, nors argumentas ir yra rimtas – okupacija turi kone akivaizdžių sąsajų su komiksų nebuvimu (vakarų kultūros niekinimas, meno cenzūra, verslo sąlygų nebuvimas ir t.t.), jis aiškina reiškinį per daug abstrakčiai ir spekuliatyviai.

Kitas populiarus komiksų kultūros nebuvimo Lietuvoje aiškinimas yra mito, jog „komiksai tik vaikams“ paplitimas. Taip, didžioji dalis visuomenės atvirai mano, jog komiksai yra tik mažiems vaikams skirtos knygelės su linksmais piešinėliais. Toks supaprastinimas yra labai paplitęs, dažnai priverčiantis rausti iš gėdos net tikrus komiksų entuziastus, jeigu tik yra užklumpami viešoje vietoje skaitantys komiksus. Tačiau reikia pripažinti, kad didesniu ar mažesniu lygmeniu, jis egzistuoja visose valstybėse, net ir tose, kuriose komiksų kultūra yra stipriausia (JAV, Prancūzijoje, Japonijoje). Jei kitose šalyse tai simbolizuoja ne vaikiškumą, tai bent jau nebrandumą. Tačiau akivaizdu, jog komiksai, kaip ir dauguma kitų kultūros reiškinių ten yra paplitę. Tai savaime suprantama, nes retas kuris kultūros reiškinys nesusilaukia kritikos, bet tai netrukdo jam gyvuoti toliau. Kaip pavyzdį galima pateikti graffitti – Lietuvoje ši meno rūšis turi daug kritikų, bet piešiniais ant sienų vistiek nukloti dauguma miestų. Taigi, aiškinimas jog, mitas „komiksai tik vaikams“ yra komiksų kultūros nebuvimo Lietuvoje priežastis pats yra mitas.

Trečias aiškinimas yra šiek tiek mažiau populiarus už buvusius du, bet irgi dažnai paminimas. Tai kokybiškų komiksų (tarp jų ir lietuviškos kūrybos) nebuvimas vietinėje rinkoje. Tiesa, jog Lietuvoje komiksų leidyba merdi, o vietinės kūrybos beveik nėra. Megėjiškų bandymų karts nuo karto pasitaiko, bet profesionalių komiksų kūrimas yra itin retas įvykis. Nepriklausomybės pradžioje užsimezgę mėginimai leisti periodinius komiksų leidinius žlugo itin greitai, o atskirų komiksų leidyba nesuteikė trokštamų rezultatų. Visa tai išties byloja apie vietinės rinkos skurdumą, tačiau nieko nepasako apie globalią rinką. Šiuo metu Lietuvoje didesnė dalis žmonių, ypač jaunesnio amžiaus, naudojasi internetu. Jame galima skaityti komiksus, galima juos pirkti, galima užsisakyti, kad juos atsiųstų paštu, galima bendrauti su autoriais, galima dalyvauti diskusijose ir t.t. Ir visa tai toli gražu nekainuoja milžiniškų pinigų. Bet kažkodėl šiomis galimybėmis naudojamasi vangiai. Žinoma, vietinių autorių kūryba, atspindinti vietines realijas būtų artimesnė, tačiau juk užsienietišką literatūrą vistiek noriai skaitome. O komiksams šis tarptautiškumo standartas, aiškinant kultūros nebuvimą, nėra iki galo taikomas. Todėl, interneto laikais, keistai skamba ir komiksų asortimento nebuvimo versija.

Yra ir kitų, ne tokių populiarių argumentų. Esą viską sugadino „Donaldas“ ir kita žemos kokybės produkcija leista nepriklausomybės pradžioje, kuri atbaidė visuomenę nuo komiksų – tai galima traktuoti ir kaip priežastį aiškinančią kodėl įsigalėjo mitas neva komiksai tik vaikams. Esą leidyklos nelinkusios finansiškai rizikuoti ir neleidžia komiksų taip stabdydamos procesą – tai galima traktuoti ir kaip priežastį aiškinančią vietinės rinkos nebuvimą. Esą mažai dėmesio komiksams skiriama viešojoje erdvėje (tačiau tai greičiau pasekmė, o ne priežastis) ir t.t. Išties, visi pastarieji argumentai yra teisingi. Tačiau tik iki tam tikro lygmens. Jie nurodo arba labai abstrakčias priežastis (okupacija, neigiamas visuomenės požiūris) arba simptomus (pinigų nebuvimas, „Donaldo“ leidimas).

O tiesa šiuo atveju nors ir susidedanti iš daugelio elementų, dažnai nepamini dar vieno – lietuviai nemoka skaityti komiksų. Šioje vietoje skaitymo negalima suprasti vien siaurąja prasme. Tai nėra vien žodžių perskaitymas „balionėliuose“. Tai nėra vien žinojimas kurį kadrą po kurio reikia skaityti. Tai taip pat nėra ir žinojimas, kad kai kurie tekstai komikse simbolizuoja garsus. Komikso skaitymas yra kur kas daugiau. Komiksą reikia skaityti kitaip nei literatūros kūrinį ir matyti kitaip nei dailininiko paveikslą ar iliustraciją. Tai yra unikali meno ir informacijos perdavimo forma. Žodžių ir vaizdų jungimas į vientisą kūrinį, tempo pajautimas, laiko šuolių tarpeliuose suvokimas, naudojimasis galimybe naršyti po atskirus kadrus, įsijautimas į istoriją bei veikėjus – tai tik dalis mokėjimo skaityti komiksą aspektų. Kuomet skaitytojas sugeba pajusti kūrinyje pulsuojančius niuansus jis išties gali pradėti mėgautis komiksu. Jeigu to nėra – daugumai tai lieka paprasčiausiu paveikslėlių albmu. Svarstant apie komiksų kultūrą tokiu kampu, kyla klausimas ką galima padaryti kad ji atsirastų?

Efektyviausiai įvairūs gebėjimai formuojasi dar vaikystėje. Panašiai kaip ir įgūdžiai mėgautis filmu bei sekti jo fabulą, taip ir komiksų skaitymo įgūdžiai įgijami tik nuolat nagrinėjant ir stebint kūrinius. Norint ugdyti komikso skaitymo savybes būtina nuolat praktikuotis, ir ne su bet kokiais, bet su kokybiškais kūriniais. Tokiais, kurie išties ugdytų žmogaus mąstymą, suteiktų malonių estetinių ir emocinių išgyvenimų. Jeigu tęsime tokį samprotavimą, galima paaiškinti ir didesnio rezonanso Lietuvoje nesukėlusius leidyklų bandymus leisti išties geros kokybės komiksus. Jų skaityti paprasčiausiai nebuvo kam, todėl „didysis“ komiksų leidimo bumas (apie 2007 metus Lietuvoje buvo išleisti įvairioms amžiaus grupėms skirti komiksai: „Lou“, „Titeuf“, „Sin city“, „Tin Tin“, „Calvin & Hobbes“. Taip pat buvo leidžiamos šios mangos bei superherojų komiksai „Dragon Ball“, „Speed Racer“, „Spider Man“, „X-Men“. Ir tai dar ne visi leisti komiksai.) Lietuvoje baigėsi taip pat staigiai kaip ir prasidėjo. Taip pat būtų galima paaiškinti ir menką internetinių komiksų skaitomumą. Vėlgi – jų skaityti nėra kam. Dauguma žmonių paprasčiausiai nemoka tuo mėgautis. Todėl ima aiškėti, jog galima pagrįstai abejoti požiūriu, jog neverta leisti komiksų skirtų vaikams. Neva, tai tik patvirtina stereotipą, kad komiksai skirti tik vaikams ir reikšmingai neprisideda prie komiksų kultūros kūrimo Lietuvoje. Priešingai. Komiksų vaikams ir tik vaikams reikia leisti ir leisti kuo daugiau. Žinoma, svarbu, kad atsirastų kuo daugiau geros kokybės komiksų. Tai padėtų formuoti ir tinkamus komikso skaitymo įgūdžius. Tik juos įgijusi didesnė visuomenės dalis turi šansą kurti tai ką vadiname kultūra. Antraip tai visuomet ir liks tik siauro būrelio interesu.

Visa tai gali pasirodyti kiek romantiškai. Neva vaikų skatinimas skaityti komiksus garantuotai sukurs atitinkamą kultūrą. Žinoma, vien to nepakaktų. Nereikia atmesti ir visų kitų aiškinimų, kurie taip pat daug ką pasako apie Lietuvos atvejį. Lietuvių komiksų skaitymo ypatumai tėra mažiau aptarta ir nematoma komiksų kultūros nebuvimo Lietuvoje pusė. Tačiau tik kompleksiškai matant šį reiškinį galima mėginti kažką keisti. O viena pagrindinių sąlygų tam yra kuo didesnės visuomenės dalies ir ypač vaikų gebėjimas skaityti komiksus. Na ir žinoma reikia išlikti nepriklausomiems.