Garfieldas 2 | Komiksai.com

Dar viena juosta, kurios tęsinys, kaip bebūtų liūdna, neprilygsta savo pirmtakei. Jei pirmas filmas buvo artimas animaciniam serialui ar laikraščiuose leidžiamam komiksui, tai jo tęsinys pasuko tik jam žinoma linkme. Kur dingo tas lėtasis, tingusis katinas, kurio gyvenimo tikslas tėra pamiegoti ar paėsti, žino turbūt tik filmo režisierius Timas Hillas.

Šis vardas kino pasaulyje yra mažai žinomas. Jo, kaip rašytojo, darbo vaisių geriausiai žino vaikai, nes kai kurias animacinio filmuko apie Kempiniuką Plačiakelnį ("SpongeBob SquarePants") serijas parašė būtent T. Hillas. Kaip režisierius, jis labiausiai pasižymėjo 1999 m. filme "Muppets from Space" į kosmosą išleidęs Britų salyne mėgstamus Mapetus.

Grįžtant prie "Garfildo" tęsinio, keista, kad, išlaikę visą rašytojų ir scenaristų kolektyvą, filmo kūrėjai pasuko link "Mažylio" ("Babe") įvilkto į "Karaliaus Ralfo" ("King Ralph") kostiumą su kai kuriais Marko Tveno "Princo ir elgetos" prieskoniais. Juolab, kad šokį tokį panašumą tarp katino Garfildo ir Johny Goodmano įžiūrėti galima.

Nepaisant to, kad be mums gerai žinomo Garfildo, atsirado jo antrininkas, turintis karališko kraujo, kiti gyvūnai filme kalba bei užima kur kas reikšmingesnę dalį, kiek į šoną nustumdami tai, apie ką ir turėtų suktis visas veiksmas. Mano nuomone, tai yra didžiausia režisieriaus klaida, kuri filmą iš karto metą į vaikams skirtų juostų kategoriją. Tikriesiems Garfildo gerbėjams turėtų būti pikta, kad nepasikuklindami kūrėjai skyrė nemažai laiko nereikšmingam Lazanijos gamybos procesui, kai neatsiejama Garfildo gyvenimo dalis - šuniukas Odis atsimenamas vos ne per prievartą.

Gyvūnų aktorinių sugebėjimus įvertinti nėra kaip, tačiau lygiai taip nėra kaip įvertinti ir žmogiškąją aktorių kolektyvo dalį, kadangi tik vienam jų - aktoriui Billy Connolly, prieš porą metų matytam “Lemoni Snikete” (“Lemony Snicket`s A Series of Unfortunate Events”), o čia suvaidinusiam besikėsinantį į palikimą serą Dargį, teko didesnis krūvis. Billas Murrey`jus antrą kart padovanojo Galfildui savo balsą, jo kolegai Timui Curry veikėjo įgarsinimas taip pat nebuvo naujiena. Breckinas Meyeris ir dainininkė Jennifer Love Hewitt šiame filme buvo dar labiau antraeiliai veikėjai, kurių pagrindinė užduotis buvo netrukdyti kailiniuotiems ar plunksnuotiems aktoriams.

pačiu, labiau orientuota į mažąjį žiūrovą, kino platintojai susiprato, kad Lietuviškas įgarsinimas pridės filmui nemažą dalį šarmo. Jie buvo teisūs: dialogai kur kas labiau nei pats filmas stengias, kad pernelyg nenuobodžiautų vaikus į kino teatrą atvedę tėvai. Manau, buvo galima katino Garfildo, kurio pagrindiniu gyvenimo universitetu yra televizoriaus distancinio valdymo pultelis, tekstą padaryti dar labiau "gatviniu". Aktoriaus Vytauto Šapranausko balsas taip puikiai tiko ir šalia ančių tarmės būtų skambėjęs dar smagiau.

Antrasis "Garfildas" tapo pirmuoju filmu, kurį Lietuvos kino platintojai įgarsino ir rusiškai. Tai jau tapo istorija. Lygiai tokia pat istorija turėtų tapti ir filmai apie Garfildą, kadangi labai nustebsiu, jei per artimiausius penketą metų sulauksime ir trečiosios filmo dalies.