Supermenas: Sugrįžimas

Liepos pradžioje pagaliau pamačiau pirmą skoningą šios vasaros pramoginį Holivudo filmą.

Problema: lietuviai nežiūri vesternų, miuziklų ir komiksų.

Platintojai orientuojasi į rekordines surinktų pinigų sumas užsienyje, bet mūsų tėvynėje jos nieko negarantuoja. „Betmenas: Pradžia“, „Nuodėmių miestas“, „Žmogus voras-2“ –sėkmingai pasirodę vakaruose ir teigiamai vertinti kritikų, greitai išgaravo iš žmonių atminties. Atsiliepimuose žiūrovai klausia: „Kiek laiko mus linksmins tas skraidantis vyrukas?“. Keistas klausimas, nes Supermenas pasirodė po labai ilgos pertraukos ir , manau, kad mažai kas matė 1978-ųjų metų originalą ir jo pratęsimą. Lietuvoje skraidančiu vyruku vadinamas tiek Betmenas, tiek Supermenas, tiek Žmogus-voras.

Nemėgstu „Supermeno“ komikso. Sutinku,kad jis parodo visą amerikiečių publikos infantilumą. 1978 metais, kai JAV žiūrovai buvo sužavėti Ričardo Donerio originalaus kino varianto herojumi ir ore skraidė balionai su „S“ raide, Paryžiuje amžinai maištaujantys studentai-kino gurmanai svaidė į ekraną pomidorus. Tai buvo Europos erudicijos pasipriešinimas pigiai Holivudo komercijai.

Šiandien žiūriu mūsų skaitytojų komentarus ir sutinku, kad „mėlyno triko“ ir tikrai ne modernaus herojaus kultas mums yra svetimas. „Supermenas“ - vienas iš primityviausių komiksų. Istorija vaikiškai paprasta. Jos įdomumą ir reikšmę patys filmo autoriai palieka vertinti žiūrovui: Lois Lane (akt. Kate Bosworth) kreipiasi į kino salę, klausdama filme: „Ar pasauliui reikalingas Supermenas?“.

Matyt, reikalingas. 20 amžiaus pradžioje gyveno du naivūs paaugliai. Romantikai ir „sci-fi“ apsakymų kūrėjai - Jerry Siegel ir Joe Schuster. Jie sukūrė istoriją apie superžmogų iš plieno, kurio gimtoji planeta paseno, o jis pats užaugo Žemėje, svetimoje šeimoje. Šios istorijos idėją autoriams teko parduoti už 130 dolerių ir verstis atsitiktiniais uždarbiais. Laikui bėgant „Supermenas“ tapo vienu iš populiariausių Amerikos komiksų, o 1978 metais jo pagrindu sukurtas Ričardo Donerio filmas – brangiu, bet kultūringu kino pramogos pavyzdžiu.

Šiandien turime naują premjerą. Plieninio žmogaus sugrįžimą. Ji buvo patikėta režisieriui Bryanui Singeriui. Labai gerai pasakojančiam įdomius siužetus trileriuose „Gabus mokinys“, „Įprasti įtariamieji“, nepasimetančiam specefektų reginiuose („Iksmenai „ ir „Iksmenai-2“). Jam buvo pasiūlyta dirbti ir su 3-ia „Iksmenų dalimi“, bet jos Bryanas Singeris atsisakė, bevelydamas padaryti savąjį Supermeno variantą. Mums sunku tai suprasti, bet Vakarų ir ypač amerikiečių publikai šio superherojaus mitas labai mielas ir kelia sentimentalias nuotaikas. Todėl režisierius padarė išties virtuozišką ir sunkų darbą. Sukūrė brangų ir techniškai sudėtingą reginį, laikydamasis dviejų pagrindinių principų:
1) Elegantiškai išsaugoti senojo Supermeno tradicijas, naivumą, nuotaikas. Naujojo „blokbasterio“ ritmas dažnai primena 1978-ųjų metų kiną. Stabteli kaime, kur užaugo mažasis ateivis iš kosmoso. Sujaudina jau seniai mirusio Marlono Brando paveikslu. Pirmieji Supermeno pasirodymai, gelbstint pasaulį irgi atėję lyg iš 8-ojo dešimtmečio kino. Vis tie patys žygdarbiai, primenantys animacinius filmus patiems mažiausiems. Ilgas filmo įsibėgėjimas nėra trūkumas. Jis skirtas tiems, kas nori pajausti senojo šlagerio foną.
2) Nenukrypdamas nuo originalo dvasios, pagerbdamas senojo aktoriaus Christopherio Reevo atminimą, režisierius sumaniai išnaudoja naujausias kino galimybes, sukurdamas efektingus reginius. Kristalinių uolų jūra, įspūdingi blogiuko Lexo Luthoro išpuoliai primena geriausias senojo kino tradicijas ir naujojo pasiekimus. Pasakojimo nuotaika skoningai derinama nuo komiškos atrakcijos kaip Džeimso Bondo serijoje (žaismingas blogiuką vaidinančio Kevino Spacey pasirodymas, stilingi veiksmo epizodai su humoro intarpais. Prisiminkite kaip pagrobtas Supermeno ir Lois Lane sūnus groja pianinu su savo pagrobėju laive - tikras „bondiados“ vertas epizodas) iki jausmingų melodramatinių epizodų, kuriuose graudinama fatalistiniais motyvais. Kaip dauguma komiksų herojų (Žmogus-voras, Žmogus-šikšnosparnis) - Supermenas negali mylėti ir gyventi kaip eilinis homo sapiens. Likimas liepia jam aukotis garbingai misijai, gelbėti mūsų planetą ir niekada neturėti asmeninės laimės. Juk nedviprasmiškai pasakoma, kad sumanusis žurnalistės Lois sūnus Džeisonas - yra Supermeno vaikas. Tai drąsus žingsnis, plieninį žmogų paverčiantis kenčiančia siela.

Komiksuose to nebuvo. Neveltui vakarų spauda naująjį herojų vadina naujuoju „S“. Seniau tai reiškė „Steel“ - plieną. Naujasis Superherojus vadinamas – „A Man of Soul“. Banalu, bet amerikiečiai labai sureikšmina Supermeno sužmoginimą. Ir tai parodo dar vieną režisieriaus pergalę. Bryanas Singeris viską tiksliai numatė ir idealiai įgyvendino savo planą. Genialus aktorius Kevin Spacey savo interviu pažymi, kad B.Singeris visada žino, ko siekia ir tiksliai paaiškina tai artistams.

Išlaikytos seno mito tradicijos. Naujų pramogų gerbėjams duotas modernus „action“. Filmo stilius panašus ir į senąjį originalą, ir į geriausius naujuosius komiksus, kaip „Betmenas:Pradžia“. Senoji Johno Williamso muzika sukomponuota su naujais motyvais. Naujasis aktorius Brandon Routh susidorojo su sunkia užduotimi. Jam reikėjo sukurti naują superherojų, nepamirštant atiduoti duoklę Christopheriui Reevui. Senajam atlikėjui, kurį dėl jo tragiško likimo taip pagarbiai pamena visas pasaulis. Brandon Routh - niekam gerai nežinomas ir tai teisingas režisieriaus sprendimas. Iš to paties Kevino Spacey atsiminimų: “Taip pat Bryanas Singeris elgėsi su manimi trileryje „Įprasti įtariamieji“ („Usual suspects“). Jam siūlė žymiai brangesnes žvaigždes, bet Bryanas atkaliai tvirtino, kad tokio ryškaus personažo - Kaizerio Sozės negali vaidinti visiems pažįstama pirmo ryškumo įžymybė“. Tuomet buvo 1995-ieji metai. Šiandien Keviną Spacey drąsiai galima vadinti vienu iš geriausiu nūdienos aktorių. Ir jis džiaugiasi nusifilmavęs naujame „Supermenas:sugrįžimas“.

Filmas išties stilingas, protingai ir kultūringai padarytas. Kitas klausimas ar „reikalingas dar pasauliui Supermenas?“. Amerikoje laukiamas. O Lietuvoje vargu. Čia mes pripratę prie kitokių pasakų. Taikytis prie svetimų žaidimo taisyklių, mūsų pavargęs žiūrovas nelabai nori. Tą supratau, pasikalbėjęs su kino teatrų darbuotojais. Žmonės išeina iš kino salės nelaukdami pabaigos ir visai ja nesirūpindami. Paradoksas, bet visame pasaulyje jau pripažintą ir pelningą B.Singerio „Supermeno sugrįžimą“ mūsuose teks rekomenduoti vaikams ir ... kritikams.