Nuodėmių miestas | Komiksai.com

Nuodėmes galima daryti įvairiai: žiauriai, nuobodžiai, nepraustaburniškai kandžiai ar tiesiog stilingai. Galima visa tai parodyti kine. Be kita ko, galima ir pasirausti spintoje bei iš ten iškasti senų Frenko Milerio komiksų ir juos perkelti į didįjį ekraną. Taip Mileris sutiko Rodrigesą, Rodrigesas pasikvietė Tarantiną ir visi kartu jie iškepė vieną didelį „Nuodėmių miestą“.

Filmas jau kurį laiką sukosi didžiuosiuose kino ekranuose anapus Atlanto, kol pasiekė Baltijos krantus. Garbintas už stilių, kritikuotas už brutalumą, „Nuodėmių miestas“ tiesiog nepaliko abejingų.

Filme pasakojamos trys istorijos, pasiskolintos iš Milerio komiksų knygelių. Įvykius išjudina seno, kieto faro Hartigeno (Bruce Willis) istorija, kuris turbūt paskutinėje savo byloje, prieš išeidamas į pensiją, medžioja žudiką ir pedofilą Roarką Jaunesnįjį (Nick Stahl). Pareigūnas paliekamas mirti, kol žiūrovams pateikiami likę du pasakojimai. Antrame į milžiną Halką panašus Marvas (Mickey Rourke) ieško prostitutės žudiko, kuri su juo praleido paskutinę naktį. Jis, beje, ir siautėja kaip milžinas iš minėto filmo, naudodamasis savo nepaprasta jėga. Paaiškėja, kad jo taikinys – kanibalas Kevinas (Elijah Wood) bei supuvęs kardinolas (Rutger Hauer). Trečioje istorijoje smurtaujantis prieš savo merginą Džekis (Benicio del Toro) pakliūva į nagus geradariui Dvaitui (Clive Owen), o ieškodamas meilės, nuklysta į Nuodėmių miesto senamiestį, kur karaliauja amazonės-prostitutės, pačios valdančios savo teritoriją. Ten piktavalis gauna galą ir tik po to paaiškėja, jog šis yra policininkas. O tai reiškia, kad amazonės turės kovoti su pareigūnais ir mafija, idant išsaugotų savo savivaldą. Pareigūnų jos liesti negali.

Prostitutės, pamišęs milžinas – geraširdžiai filmo veikėjai. Vienintelis Hartigenas – daugiau ar mažiau moralus, o jo bandymai išgelbėti mergaitę nuo prievartautojų yra taip kontrastingi visam vaizduojamam purvui, kad jei jis nenaudotų smurto, Hartigeno istorijai reikėtų kurti atskirą filmą. Taigi, smurtas, purvas, kraujas, seilės ir kiti fiziologiniai skysčiai be paliovos pilasi Nuodėmių mieste. Pagal nuleisto kraujo tūrį litrais, filmas atsiliktų nebent nuo pirmosios „Kill Bill“ dalies, kur iššaunantys raudoni fontanai atrodė net labai ironiškai. Tačiau, skirtingai nei minėtoje Tarantino istorijoje, čia pasirenkamas nepaprastai platus žudymo arsenalas.

Paskaičiuokime: veikėjai šaudė, skandino priešininkus unitaze, mūrijo galvas į sieną, tarkavo veidus į asfaltą, galūnės kapojo kirviu ar pjovė pjūklu, galiausiai, trankė mašinomis. Nepretenduoju būti visiškai tikslus, bet išvardinau tik mažą dalį visų įmantrybių. Neretam pasirodys, jog „Nuodėmių miestas“ tiesiog beprasmiškai žiaurus.

Kita vertus, tai pasakojimas apie miestą, kuris paprasčiausiai skęsta blogyje. Filmo blogiečiai (prievartautojas, kardinolas, Kevinas) jaučiasi nebaudžiami, nes turi valdžią. O štai Dvaitas paprastiems žmonėms simpatizuoja. Prieš mašiną sustabdant policininkui, jis ilgai svarsto, ar tą vaikiną nušauti. Bet ne, jis tiks sistemos žmogus, kuris iš varganos algos bando išmaitinti šeimą. Taigi miestas supuvęs nuo viršaus. Apačios tiesiog bando išgyventi.

Beje, Nuodėmių mieste nėra konkretaus laiko. Tarkime, filme matomų mašinų pagaminimo metai svyruoja nuo ketvirtojo dešimtmečio iki naujųjų laikų Ferrari. Ginklai, pastatai ir apranga daugmaž šiuolaikinė. Taigi tai nėra konkreti vietovė, veikiau kažkokia nespalvota pasąmonės vieta.

Taip taip, nespalvota. Filmas yra juodai baltas, tik kai kurios detalės (kaip ir komiksuose) nuspalvintos (žydros prostitutės akys, raudona suknia, kraujas). Apskritai, „Nuodėmių miestas“ netgi labai tiksliai atkuria visą komiksinę atmosferą. Aplinka už aktorių nugarų yra statiška, kadruose galioja komiksų fizikos detalės (mašinos, skriedamos per kalnelius, neproporcingai pašoka). Be to, pagrindinius veikėjus labai dažnai žudo, tačiau pribaigti jų vis vien nepavyksta. Jie keliasi, kovoja ir toliau kraujyje skandina visą Nuodėmių miestą. Iki paskutinio kraujo lašo...

Aktoriai
Trys istorijos lygu tris kartus daugiau žvaigždžių. Pagrindinės – Bruce Willis, Mickey Rourke ir Clive Owen.

Siužetas
Trys komiksai, itin realistiškai perkelti į kino ekraną.

Žiovulio efektas
Pradžia nuobodoka, po to filmas „įsivažiuoja“. Pabaigoje – vėl nelabai.

Marazmo taurės reitingas
Pagrindinis marazmas tas, jog visas „Nuodėmių miestas“ yra panašesnis į judantį komiksą nei į tikrą filmą. Žmonėms, kurie pirmąjį komiksą į rankas paėmė jau perkopę trečiąją dešimtį, tai gali pasirodyti nelabai įdomu.

Vienu sakiniu
Taip, tai yra įspūdinga Franko Milerio komiskų adaptacija. Taip, šis filmas yra nekasdieniškai stilingas. Taip, jis kuria atskirą lygą, su savo kriterijais ir taisyklėmis. Prie šių ypatybių pridėkime dar triskart daugiau pirmo ryškumo aktorių. Rezultatas? Kraujyje skęstanti purvino komiksų miesto istorija, kurios nerekomenduojama žiūrėti sočiai pavalgius. „Nuodėmių miestas“ – įdomi pasąmonės stotelė, kurioje nė vienas iš mūsų tikrai nenorėtų atsidurti.