Enki Bilalis | Komiksai.com

Rugpjūčio mėnesį “Garsų pasaulio įrašai” pristatė futuristinį mokslinės fantastikos prancūzų filmą “Nemirtingieji”. Tai vienas originaliausių Europos kino projektų, apjungiantis naujausias kompiuterines technologijas ir geriausius aktorius – Charlote Rampling, Thomas Kretschmann ir kt. Be to, tai pirmasis europietiškas filmas, sukurtas trimatėje erdvėje.
Šio unikalaus filmo režisierius – Enki Bilalis, neoficialiai tituluojamas prancūzų futuristinių komiksų klasiku.

Enki Bilalis gimė 1951 m. Belgrade, mišrioje čekės ir bosnio šeimoje. Pirmuosius devynis gyvenimo metus praleido Belgrade, kur vis dar buvo gyva II-ojo Pasaulinio karo šmėkla. 1961 m. Bilalio šeima persikėlė į Paryžių, kur jaunasis Enki pasinėrė į komiksus ir filmus, pradėjo piešti. Būdamas 14 jis savo piešinius parodė Rene Goscinny („Asterikso“ iliustratorius) ir garsiam prancūzų komiksų kūrėjui Jean-Michel Charlier, kurie pagyrė jo darbus ir paskatino išbandyti jėgas komiksuose. Pirmasis Enki Bilalio komiksas „Le Bol Maudit“ buvo išspausdintas 1972 m. žurnale Pilote. Dar po 3 metų Bilalis sutiko rašytoją Pierre Christin, su kuriuo pradėjo ilgalaikį bendradarbiavimą: kombinuodami komiksų elementus ir nuotraukas jie sukūrė net kelis garsius komiksus.
1980 m. Enki Bilalis pradėjo kurti „Nikopolio“ trilogiją, už kurią ilgainiui buvo apdovanotas daugybe apdovanojimų. Pieštinė istorija sulaukė didžiulio susidomėjimo Prancūzijoje ir Bilalis buvo pavadintas vienu įdomiausiu šiuolaikiniu kūrėju.
Bilalio istorijos vyksta kiek magiškoje, tačiau pakankamai realistiškoje ateityje po pilietinių karų buvusioje Jugoslavijoje. Tai puiki aplinka autoriui iliustruoti savo baimes. Pieštinės istorijos labai intensyvios, atmosferinės. Bendrą nuotaiką labai paryškina ir tamsus šešėlinis piešimo stilius.
Šalia komiksų kūrimo, Enki Bilalis pradėjo dirbti kine, teatre bei operoje: jis kūrė scenografiją, kostiumus, plakatus. 1983 m. Bilalis dirbo Alaino Resnais filmo „La Vie est un Novel“ dailininku.
1989 m. jis pats režisavo savo komikso „La Foire aux immortels“ ekranizaciją, vėliau dirbo prie filmų „Bunker Palace Hotel“ bei „Tykho Moon“.
Naujausias Enki Bilalio filmas „Nemirtingieji“, sukurtas pagal jo paties komiksų trilogiją „Nikopolis“ jau dabar vadinamas geriausiu dešimtmečio fantastiniu filmu. Filmas nukelia į 2095 m. Niujorką, kuriame vystosi neįtikėtinos kovų ir meilės istorijos tarp žmonių ir nemirtingųjų dievų.

Komiksuose, knygose, filmuose žymus prancūzų menininkas kuria ateitį, kad perspektyvoje galėtų pamatyti praeitį ir humorą naudoja kaip pagrindinį ginklą prieš ilgainiui apimantį siaubą.

Trys laiko dimensijos dažnai persipina Jūsų kūriniuose. Pavyzdžiui, garsioji knygos Le Sommeil du monstre scena vyksta sename geltoname Niujorko taksi, kuris yra transformuotas į skraidančią mašiną. Ar šiuolaikinės detalės padeda Jums užtikrinti, kad skaitytojas ar žiūrovas visiškai nepasinertų į mokslinės fantastikos pasaulį?
Tikriausiai, taip. Dar daugiau, terminas „mokslinė fantastika“ mane šiek tiek erzina. Esu prieš visokias etiketes ir klasifikavimus literatūroje ir kine. Nemanau, kad Jules Verno, George Orwello, H.P. Lovecrafto arba Baudelaire‘o, Kafkos, Poe pasaulius reiktų priskirti skirtingiems žanrams. Pastaruoju apskritai metu žanrų ribos nyksta. Vis daugiau menininkų į savo kuriamus pasaulius įveda ateities dimensiją.
Kita vertus, aš jau nuo paauglystės domiuosi moksline fantastika. Mokslinė fantastika man leido stebėti pasaulį per kosminę dimensiją, turėti globalią Žemės viziją, kuri įtakoja mano keliamus klausimus apie kitas gyvybės formas ar sąlygas žmonijai atsirasti.

Vienoje iš savo trilogijos „Nikopolis“ knygų pirmajame puslapyje Jūs cituojate 2023 m. Paryžiaus valdytoją Choublancą: „Nemirtingumas yra gyvenimo diktatūra. Aš esu gyvas diktatorius ir viskas, kas liks po manęs taps nemirtinga, net jei ir aš mirsiu“.

Tai yra visiškai neįprasta komiksų knyga, kurioje Egipto dievai žaidžia Monopolį, o jų skraidančioje piramidėje baigėsi degalai ir ši sklando pakibusi virš Paryžiaus. Šioje knygoje nemirtingumo troškimą aš apibūdinu pačiomis absurdiškiausiomis formomis. Choublancas, tikintis, kad atmintis ir istorija yra pasenusios sąvokos, padarys viską, kad įgytų nemirtingumą.
Tuo pat metu kitas veikėjas, dezertyras Alsidas Nikopolis, 1992 m. skraidančiame šaldytuve paleistas į atvirą kosmosą, mirtinai sušalęs nukrenta iš dangaus. Nelaimingą mirtingąjį išgelbsti dievas Horas, kuris nori pasinaudoti jo kūnu tam, kad atsiskaitytų su Egipto dievais.
Aš nemėgstu mirties. Aš jos bijau ir visuomet apie ją galvoju labai abstrakčiai. Kiek galiu, ją neigiu savo kūriniuose. Bet kita vertus, iš mirties mes galime ir pasijuokti, ar ne tiesa?

Knygoje žiauraus diktatoriaus vardas yra Choublancas, kas prancūzų kalboje reiškia nevykėlis. Ar tai todėl, kad jis pasmerktas nesėkmei? Ar yra kokios nors simbolikos Jūsų personažų varduose?

Tai labai keista. Tiek vardai, tiek pavadinimai man ateina automatiškai. Nežinau, kaip tai atsitinka ir iš kur jie atsiranda. Žinau tik tiek, kad aš negaliu rašyti knygos ar kurti filmo, jei iš anksto nežinau kūrinio pavadinimo. Kai pradėjau kurti istoriją apie Chaublancą, nežinojau, kaip vystysis istorija ir kuo ji baigsis. Kartais sugalvoju knygos pavadinimą, o kurdamas istoriją bandau surasti jam prasmę ir jį pateisinti.

Pagrindinės filmo „Nemirtingieji“ herojės vardas – Džilė Bioskop. Bioskop serbų kalboje reiškia „Kinas“. Ar kažkuria prasme laikai save kinomanu?

Nuo pat vaikystės filmai stimuliavo mano vaizduotę. Būdamas paauglys žavėjausi kinu – meno forma labai artima ir paralelia tam, ką aš visuomet svajojau daryti. Viena vertus, kinas labai žavėjo ir traukė, kita vertus, atrodė nepasiekiamas. Taigi, aš pradėjau piešti, kurti komiksus, kurie tam tikra prasmė man buvo lygiagretūs kinui, tik dariau tai laisvai, vienas namuose.

Laikui bėgant Jūs sukūrėte 3 meninius filmus – Bunker Palace Hotel, Tykho Moon, dabar - Nemirtinguosius . Ar filmo kūrimas reikalauja daugiau suvaržymų nei komiksų kūrimas?

Komiksai ir filmai yra du atskiri pasauliai. Kuriant filmą nuolatos susiduri su įvairiausiais suvaržymais, o kuriant komiksų knygą esi visiškai laisvas – turi neturi galvoti apie gamybos išlaidas, filmavimo aikšteles, aktorius. Viskas priklauso tik nuo autoriaus ir jo fantazijos. Kita vertus, būdamas visiškai laisvas neretai gali nukrypti į lankas, kurios jau nebus įdomios nei tau, nei tavo skaitytojui ar žiūrovui. Iliustratoriai privalo varžyti savo laisvę, savotiškai kontroliuoti save ir vaizduotę.
Kalbant apie kiną, šiandien šiek tiek keičiasi pati kino industrija. Atsiranda naujos pigesnės technologijos – nedidelės skaitmeninės kameros, kurios įgalina jaunus režisierius kurti mažo biudžeto filmus ir mėgautis didesne laisve nei jų pirmtakai.
Manau, kad kinas krypsta dviejų skirtingų polių link. Iš vienos pusės, kinas bus didžiuliai įspūdingi milžiniškų biudžetų blokbasteriai, iš kitos pusės – mažo biudžeto, beveik pogrindiniai filmai, turintys potencijos būti labai įdomiais.

Kaip Jūsų kuriamas komiksų pasaulis siejasi su filmų pasauliu?

Veiksmas vyksta tame pačiame pasaulyje, veikia tie patys personažai, ta pati atmosfera. Kadaise susilaukdavau kritikos už tai, kuriu „komiksiškus“ filmus. Tai juokinga. Ką galėtų reikšti „komiksiškas filmas“? Toks neteisingas suvokimas gali iš dalies paaiškinti, kodėl mano filmai nesusilaukė labai didelės sėkmės Prancūzijoje, skirtingai nei Japonijoje, kur tiek knygos, tiek filmai buvo sutikti su ypatingu susižavėjimu.

Komiksai ilgai buvo nepripažįstami kaip meno forma ir tik ganėtinai neseniai jie įgijo devintojo meno titulą. Ar komiksų kūrėjai taip pat sunkiai pripažįstami meno žmonių pasaulyje?

Man asmeniškai viskas labai gerai klostosi. Aš susilaukiu daugybės žiniasklaidos dėmesio, kartais net per daug. Tačiau kai kuriuose sluoksniuose vis dar juntama savotiška panieka grafiniam menui. Kai kuriuose literatų, leidėjų ir net kino žmonių ratuose vis dar manoma, kad žodis yra svarbesnis nei piešinys.

Nuorodos:

ENKI BILAL
LES HUMANOIDES ASSOCIES
INTERVIU TV KANALUI ARTE
IMMORTEL AD VITAM
LAMBIEK
RPK'S COMICS LINKS