Komiksai: Jų turinys ir funkcijos (II dalis)

Kas yra komiksas?

Mokslininkai nesutaria dėl komikso apibrėžimo. Galbūt tie sunkumai kyla dėl jų netradicinės literatūrinės formos (ar pastarasis yra labiau meno, ar literatūros kūrinys). Tierry Groensteen teigia, kad komiksas, atsiradęs kaip meno forma, laikui bėgant tampa literatūros kūriniu ir įgyja „paraliteratūros“ terminą. Tie, kurie nori sumenkinti šio tipo leidinius, vadina juos „infraliteratūra“. Pats komiksas nėra literatūros žanras, nes konkrečiai jis neturi vieningos temos, tradicijos, aiškaus apibūdinimo. Jis kalba apie viską. Vieni tyrėjai sako, kad pagrindinė komiksų specifika yra pati spausdinta forma, kiti pabrėžia teksto ir paveiksliuko sąveiką komiksuose, dar kiti sako juos turint sekos prigimtį. Pavyzdžiui Will Eisner juos vadino sequential art (sekos menas). Scott McCloud juos apibrėžia kaip iliustracijų ir kitų meninių vaizdų derinį, sąmoningą seką, skirtą informacijos perdavimui, kad perteiktų estetinį atsakymą žiūrovui. Prancūzai komiksus vadina „devintuoju menu“ [pranc.- neuvième art], nes jie ne tik iliustracijos ir tekstas, jie- nauja, originali išraiškos forma.
Taigi komiksai (anglų kalboje dar rašomi comix) yra meno forma, kur fiksuoti meniniai vaizdeliai dėliojami nuosekliai, tam, kad papasakotų tam tikrą istoriją. Tradiciškai komiksai yra spausdinami popieriuje, o tekstas yra komponuojamas pačiuose paveikslėliuose. Labiausiai populiarūs yra newspaper strips (trumpas komiksas laikraštyje), kišeninės knygelės ir didesnės apimties knygos, vadinamos grafinėmis novelėmis. Internetinėje enciklopedijoje (Wikipedia) išskiriami tokios komiksų formos: trumpas komiksas, knyga (įskaitant ir grafinę novelę), komiksų antologija (įvairių autorių, dažniausiai to paties krašto ir laikotarpio, rinktinių kūrinių ar jų ištraukų rinkinys), internetiniai komiksai, fumetti (dar vadinami fotonovelėmis), parengiamieji maketai [angl. storyboard], šaržai (įskaitant ir politines karikatūras).
Komiksas [angl. Comics dgs.]- trumpa istorija, išreikšta paveiksliukais su trumpais žodiniais paaiškinimais; sensacingo arba humoristinio pobūdžio; kartais tam tikslui pritaikytas literatūros kūrinys. Toks jo apibrėžimas Tarptautinių žodžių žodyne. Dailės žodyne jis nusakomas kaip siužetinė pieštų paveikslėlių serija, spausdinama žurnaluose bei atskiruose leidiniuose.
Pats pavadinimas yra kilęs iš angliško žodžio comic, kuris išvertus reiškia „komiškas“. Tačiau praėjus tam tikram laikotarpiui nuo komiksų atsiradimo, termino reikšmė išsiplėtė. Šiandieninis komiksas yra skirtas ne tik juokinti. Jis skatina mąstyti, šviestis, kritiškai vertinti tam tikrus kultūrinius, ekonominius, politinius reiškinius. Kartais jie peikiami už tai, kad turėdami mažai teksto, gali atpratinti vaikus skaityti. Komiksų būna visokių. Dėl satyrinių ir intelektualaus humoro elementų juos pamėgo ir suaugusieji, ir jaunimas (nors visumoje net dabar Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad komiksai skirti tik vaikams). Tačiau senasis pavadinimas taip ir išliko.

Šiandien komiksai priskiriami masinės kultūros žanrui ir vadinami medija menu. M. McLuhan rašo, kad komiksai atlieka tą pačią funkciją kaip ir medijos: saugo ir perduoda informaciją. Taip pat komiksai savyje išlaiko ir žaidybines funkcijas. Jie piešiami kuo siauresnės apimties, o tai sąlygoja neišsakymo momento atsiradimą kūrinyje, todėl skaitytojas yra priverstas įsijungti į tą žaidimą, į patį kūrimo procesą, kur jo minties eiga tampa vienu iš komikso turinio elementų. Šiame laisvalaikio leidinyje visada išliks glaudus ryšys tarp dailininko, rašytojo ir skaitytojo. Galima teigti, kad komiksą sudaro trys sąveikaujantys elementai: tekstas, piešinys ir individuali interpretacija. Yra keturi pagrindiniai dalykai, dėl ko komiksai nusipelno dėmesio:

1. Jų paveikslėlių seka priskiriama seniausioms meno komunikacijos formoms.
2. Komiksus visada labiausiai skaitė suaugusieji.
3. Komiksai yra pagrindinis nacionalinės kultūros šaltinis.
4. Jie dažnai yra politinės ir kūrybinės ekspresijos forma.

Visi minėti elementai sudaro turinį, kuris ir yra pagrindinis šio tyrimo dalykas. Kad suvoktume pastarojo apimtį, mums svarbu išsiaiškinti, kokie yra komiksų žanrai. Remsimės amerikiečių ir prancūzų klasifikacija, kurią vėliau pritaikysime aptariant lietuviškų komiksų turinį.

Prancūzai išskiria tris pagrindinius komiksų žanrus: kelioniniai, stebukliniai ir kvailiojimų. Tai gana specifinis suskirstymas, kuris žymiai skiriasi nuo amerikietiškos klasifikacijos. Internetinėje enciklopedijoje komiksai skirstomi į: karikatūrinius, vaikų, auklėjamuosius, erotinius, redakcinius (politiniai, satyriniai, socialiniai), pasakojamuosius (veiksmo, įskaitant ir superherojinius, antropomorfinių juokingų gyvūnų, autobiografiniai, nusikaltimų/detektyviniai, istoriniai/karo, siaubo, iliustruota klasika, romantiniai, mokslinės fantastikos), bežodžius/tyliuosius. Skirstymas atspindi turinį. Todėl kitoje internetinėje bibliotekoje jį randame dar išsamesnį, minimi tokie kaip: reklaminiai, alternatyvūs, aviacinių nuotykių, biografiniai, mergaičių karjeros, juokingų šmėklų, siaubo parodijos, išdykusių vaikų, juokingos kariuomenės, džiunglių nuotykių, Kung Fu, naujieji, priešistorinių nuotykių, turtingų vaikų, romantiniai, sporto, šnipų, pasakojimai be žodžių, burtų raganysčių, paauglių humoro, trečios dimencijos, pogrindžio komiksai.
Tyrinėdami lietuviškas knygeles, bandysime nustatyti labiausiai paplitusį jų žanrą mūsų šalyje. Sudarius bibliografinių nuorodų sąrašą paaiškėja, kad nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje išleista: superherojinių, istorinių, nuotykinių, detektyvinių, religinių, išdykusių vaikų, kelioninių, biografinis pieštinis pasakojimas, komiksas apie indėnus.

Komiksai: Jų turinys ir funkcijos

I dalis: Įvadas
II dalis: Kas yra komiksas
III dalis: Komiksų istorija
IV dalis: Apie lietuviškus komiksus, išleistus nuo nepriklausomybės atgavimo
V dalis: Vaizduotė ir žaidimas
VI dalis: Komiksas kaip medija
VII dalis: Išvados
VIII dalis: Bibliografinių nuorodų sąrašas

Draudžiama naudoti paskelbtą medžiagą be straipsnio autorių sutikimo. Norėdami gauti sutikimą rašykite į info@komiksai.com.