Komiksai: Jų turinys ir funkcijos (VI dalis)

Beveik visoje literatūroje komiksai įvardijami kaip medijos. Tačiau kas gi yra ta medija? Šį klausimą plačiai nagrinėja M. McLuhan savo knygoje Kaip suprasti medijas.Yra priimta manyti, kad "medija"- tai žiniasklaida, komunikacijos ir informacijos priemonės. Minėto autoriaus teorijoje "medija" aiškinama plačiau. Čia ji reiškia bet kokią techninę žmogaus raiškos formą, technologiją ar net kokios nors veiklos žaliavą (kirvis, popierius, namas, elektros šviesa, laikrodis ar pinigai). Taip pat ji yra komunikacijos ir informavimo priemonė (dviratis, laikraštis, televizija, spausdinimo presas) [20]. Komiksą kaip ir reklamą autorius priskiria žaidimų pasauliui, kurį dar vadina modelių pasauliu, nes konkrečios situacijos iš gyvenimo yra perkeliamos į kitą kontekstą [18]. Autoriai kuria tam tikrus modelius, kuriuos skaitydami mes dalyvaujame istorijų kūrime. Dėl pieštinių pasakojimų dvilypumo, N. Cohn juos skirsto į komiksą medija meną ir komiksą medija kalbą. Savo straipsnyje jis aptaria paveikslėlio ir teksto proporcijas šiuose leidiniuose. Žiūrėdami į paveikslėlius, stebime, kaip jie nupiešti. Vizuali kalba paklūsta paveikslėlių dėstymo taisyklėms. Ji tampa sisteminančiu turinio elementu [3]. Taip aktualiu tampa klausimas, ne vien kas parašyta, bet ir kaip parašyta. Svarbu yra laikytis teksto ir paveikslėlių kultūros, o visas pateikimas priklauso tik nuo kūrėjo. Būtent dėl to komiksai dažniausiai yra lyginami su kino filmais. Tai vyksta, nes abi medijos, kurdamos turinį, derina tarpusavyje tekstą ir paveikslėlius. Kuriant filmą, parašomas scenarijus, pagal kurį kuriamos kadruotės. Kadruotės [angl. storyboard] yra trumpų pieštinių pasakojimų pavidalu išreikštas vizualus scenarijus [15]. Tačiau kaip pabrėžia F. Fellini savo knygoje, nereikia apsiriboti vien šiais panašumais. Yra ir skirtumų: kinas išreikštas dinamika, o komiksai- statiški. Kinuose kalba verbalinė, o komiksuose- ji vizuali. Tačiau ir viename, ir kitame yra savi principai, kaip išgauti reikiamą efektą. Pavyzdžiui pieštiniuose pasakojimuose daug ištiktukų, kurie leidžia tiksliau suvokti (įsivaizduoti) garsus. Visa tai, kas kine pateikiama tiesiogiai, komiksai atskleidžia per individualų skaitytojo suvokimą, jo fantaziją. Atsižvelgdamas į leidinių apimtį, M. E. Grost komiksus lygina ir su novelėmis. Ką pastarosios išdėsto 300 puslapių, komiksai sugeba sutelkti į kelias dešimtis. Tačiau kokybė dėl to nė kiek nenukenčia, priešingai- jie padidina vertę kaip intelektuali medija [13].